Šie pastatai stovėjo didesniuose miestuose, prie pagrindinių kelių. Vilniuje 1799-1800 metais pagal vieną pavyzdį pastatyta net keletas medinių sargybinių, tačiau jos greit apleistos ir vėliau sumūrytos naujos. Šalia sargybinių abipus gatvės buvo statomi du mūriniai užkardo stulpai, papuošti skardiniais gubernijos herbais, ir medinė pastogė sargybiniui. Priešais sargybinės pastatą būdavo platforma kareiviams išsirikiuoti. Pagrindinis sargybinių fasadas nukreiptas į gatvę arba kelią.

Užkardo stulpai Antakalnyje, 1840 m. [14]

Įvažiavimas į Vilnių ties Antakalniu. Józef Oziębłowski, 1850. [13]

Sargybinės statytos nedidelio tūrio, stačiakampės, artimos kvadratui, iš dviejų patalpų, didesnė, su pagrindiniu įėjimu, būdavo skirta kareiviams, mažesnė - karininkui. Daugiausia sargybinių buvo Vilniuje, iš jų dvi nedaug pakitusios išliko iki šių dienų.

Sargybinė Vilniuje, Liepkalnio g. 24, pastatyta 1819 m. prie kelio į Medininkus ir Minską. Jos sąmatą, o galbūt ir projektą sudarė architektas Džozefas Pusjė (Poussier) pagal A.Zacharovo valstybinių pastatų 1803 m. pavyzdžius. Tai vienaaukštis, simetriškas, keturkampis pastatas su prieangiu. Pagrindiniame fasade yra trys stačiakampės angos, kurių šonuose stovi po žemą koloną. Virš antablemento kyla laiptuotas frontonas. Pastogę iš visų pusių supa karnizas su modiljonais. Rustuotoje (pagal brėžinį) sienoje yra arkinės durys ir langai.

Sargybinė Liepkalnio g.. 1837 m. apmatavimo brėžinis

Buv. sargybinė Liepkalnio g. 2009 m.

Analogiška sargybinė Vilniuje, J.Basanavičiaus g. 44/43 pastatyta 1819 m. prie Kauno kelio, greičiausiai pagal tą patį projektą, tik jos pagrindinio fasado frontonas nelaiptuotas.

Sargybinė ir užkardo stulpai. Apie 1904 m.

Atviruko leidėjas: David Vizun. [2]

Nuo 1857 m. sargybinės pastatas atiteko karinių maisto sandėlių sargybai, nuo 1903 m. - vaikų prieglaudai, o nuo 1929 m. pastatas buvo pritaikytas elektros transformatorinei. [3]

Transformatorinė J.Basanavičiaus g. 2005 m.

Kitokios architektūros išraiškos 1834 m. suprojektuota sargybinė Vilniuje prie Ukmergės kelio. Jos rustuotame pagrindiniame fasade kyla keturios kolonos, remiančios antablementą ir laiptuotą parapetą. Šoninius, taip pat rustuotus fasadus skaido įėjimų, langų ir nišų arkos.

Sargybinė prie Ukmergės kelio. 1834 m. projektas

1857 m. caro įsakymu visoje imperijoje panaikintos užkardos ir sargybinės. Nuo to laiko šių pastatų nestatoma, o senieji buvo pritaikomi kitai, dažniausiai ūkinei paskirčiai.

*   *   *

Baltieji Stulpai Didžiojoje Pohuliankoje

"Panerių užkarda", Kazimierz Bachmatowicz, 1837 m. litografija. [4]

Vytis - tuometinės Vilniaus gubernijos herbas.

Maždaug nuo 1840 m. Vilniaus gubernijos herbus stulpuose pakeitė į Rusijos Imperijos herbus - dvigalvius erelius.

Sargybinė ir užkardo stulpai. Apie 1909 m.

Atviruko leidėjas: David Vizun. [5]

Lenkmečiu stulpus puošdavo Lenkijos herbai.

Didžioji Pohulianka. Lenkų legionierių iškilmės. 4-as dešimtmetis.

Autorius: Leonard Siemaszko. LDM Nr. Fi-760, Fi-761, Fi-762. [6 - 8]

Išlaisvintas nuo hitlerininkų Vilnius, 1944 m. vasara.

Autorius: L. Velikžanin. RGAKFD Nr. 0-166343. [9, 10]

Po karo, Raudonosios Armijos prospekto prapletimui stulpai buvo nugriauti. Tik artimiausia autobusų stotelė (troleibusų tuomet mieste dar nebuvo) kažkurį laiką dar turėjo Baltųjų Stulpų pavadinimą. [11]

Pastaraisiais metais sklinda gandai apie stulpų atkurimą, bet kolkas viskas ties tuo ir sustojo.

M. K. čiurlionio kultūros ir paveldo fondo vizualizacija. [12]